Valdote žodį – valdote situaciją!

2014 05 24

book-gallery-3

Apie tai, kaip išvengti beprasmių konfliktų, kaip parinkti tinkamus žodžius, kai kažkas užsipuola, – šia visiems mums aktualia tema kalbamės su efektyvaus komunikavimo treneriu Valdemaru Chmielevskiu.

Kodėl kiti mus užsipuola

Kiekvienas iš mūsų per savo gyvenimą neabejotinai patenkame į begales įvairiausių konfliktinių situacijų. Pradedant smulkiais nesusipratimais, baigiant didžiuliais triukšmingais susidūrimais. Kad ir kokie būtume taikūs ir tolerantiški, gyvename sociume, kuris, deja, ne visada būna mums draugiškas. Tai apšaukė ne ta koja iš lovos išlipęs vyras, tai darbe užsipuolė viršininkas, tai gatvėje prikibo koks konfliktiškas tipas… Kodėl kiti mus provokuoja ir verčia veltis į žodinį karą?

Valdemar Chmielevski: „Kodėl žmonės provokuoja konfliktą, galima būtų išskirti dvi pagrindines priežastis. Pirmoji – išsilieti, išsikrauti. Kai kurie, dažniausiai psichologiškai neišprusę žmonės, nuo susikaupusių blogų emocijų apsivalo primityviai – išliedami jas ant kitų. Taigi toks žmogus gali jus aprėkti be objektyvios priežasties, vien dėl to, kad netinkamu metu pasipainiojote jo kelyje. Žinoma, šis procesas paprastai būna nesąmoningas – žmogus išsilieja neturėdamas ketinimo specialiai jums pakenkti. Tiesiog jam sunku ir jis nori kažkaip to emocinio sunkumo atsikratyti. Psichologiškai sveikas, savo emocijas suprantantis bei valdantis žmogus paprastai nejaučia poreikio pulti kitus. Savo emocijas jis išreiškia „ekologiškais“ , kitiems nekenkiančiais būdais.

Antroji priežastis, kodėl  atakuojama – tai noras valdyti kitą žmogų. Šiuo atveju atakuojama sąmoningai. Tokio žmogaus tikslas – išmušti iš vėžių, išgąsdinti, sumenkinti, kad puolamasis paklustų paliepimams.

Bet koks žodinis puolimas pagal tikslus iš esmės niekuo nesiskiria nuo fizinio.

Atsakyti tuo pačiu – prastas sprendimas

Konfliktinės situacijos gali būti skirtingos, tačiau jos turi vieną bendrą bruožą – kursto mūsų neigiamas emocijas. Išlikti ramiam, kai tave puola – išties nemenkas psichologinis iššūkis. Daugelis tokiomis akimirkomis nesusivaldo neatsakę tuo pačiu. Ir netrukus užverda konfliktas. Žinoma, paskui dažniausiai gailimės, bet jau post factum… Kaip išsaugoti blaivų protą ir neįsitraukti į karą?

Valdemar Chmielevski:  „Svarbu suvokti žodinio puolimo struktūrą ir procesą. Kartais žmonės į žodinės savigynos mokymus ateina panašiai kaip vaikai į karatė būrelį. Pastarieji prašo trenerio išmokyti gerai muštis, kad paskui galėtų įkrėsti į kailį visiems, kurie kibs. Bet kai pradeda suvokti, kas yra kovos menas, jie jau sąmoningai patys nebenori veltis į konfliktus, stengiasi jų vengti. Tas pats ir su žodine savigyna. Žinoma, galima jos metodus taikyti ir turint tikslą sutriuškinti oponentą. Tačiau jei puolančiajam atsakome tuo pačiu, prasideda destruktyvus bendravimas, kuriame kažkas pralaimi, kažkas nugali. Gerai įvaldę žodinę savigyną, galbūt ir nugalėsime. Bet kaip jausis tas kitas –  nugalėtas žmogus? Greičiausiai jis bus pažemintas, paniekintas, gal net norės keršyti… Jei tokia triuškinimo filosofija vadovausimės ir toliau, ilgainiui aplink mus ims kauptis vis daugiau žmonių, kurie mums jaus pyktį, nuoskaudas, priešiškumą. Ar mums to reikia?.. Taigi principas atsakyti tuo pačiu iš esmės neteisingas. Teisinga filosofija yra tokia: kai kažkas ant mūsų puola, pritaikome žodinę savigyną, bet ne tam, kad atsakytume tuo pačiu, o kad pereitume iš destruktyvaus bendravimo į konstruktyvų. Tik taip galėsime išsiaiškinti, kokie to žmogus ketinimai, kodėl jis mus puola ir pan. Jei patys dėl to puolimo esame kalti, visada atsiprašykime. Aišku, taip elgtis nelengva. Dėl to, kai kažkas užsipuolė, visada geriausia pirma padaryti bent trumpą pauzę. Tai universalus metodas, padedantis suvaldyti situaciją. Greitas atsakymas skatina elgtis neapgalvotai. Taigi jei kažkas atakuoja, iš pradžių geriausia ramiai ir lėtai įkvėpti (aišku, ne demonstratyviai). Pravartu mintyse sau susigalvoti kokią „raktinę“ frazę, tarkim,  „Stop, puolimas!” arba „Aš ramus“; „Aš valdau situaciją“. O jau tada galima pradėti aiškintis: taikant žodinės savigynos metodus eiti link reikalo esmės arba sąmoningai kapituliuoti.

Sąmoninga kapituliacija. Kas tai?

Kad konfliktų kyla šeimoje ar darbe, nieko nuostabaus. Kai žmonės drauge leidžia daug laiko, yra emociškai susiję, natūralu, kad vienas kitam turi ir daugiau pretenzijų bei reikalavimų. O kaip reaguoti, kai užsipuola nepažįstamas žmogus? O juk tai išties neretas reiškinys. Įvairiose viešose įstaigose, poliklinikose, kur susirenka daugiau žmonių arba tiesiog gatvėje tokių susidūrimų galima išvysti kone kasdien. Ir niekada negali būti tikras, kad vieną dieną pats netapsi jų dalyviu…

Valdemar Chmielevski: „Yra toks puikus būdas išspręsti šią problemą – sąmoninga kapituliacija. Pavyzdžiui, kai gatvėje užsipuolė nepažįstamas žmogus, su kuriuo paskui nereikės plėtoti jokių santykių. Tad kam švaistyti savo energiją ir įrodinėti jam, kad tai ne jūs idiotas, o jis. Tokiu atveju geriausia sąmoningai kapituliuoti. Tarkim, nepažįstamasis ėmė plūstis, kad į jo vietą pastatėte automobilį, nors ta vieta iš tiesų yra skirta visiems. Jei žinote, kad daugiau čia neteks atvažiuoti, užuot puolę įrodinėti savo tiesą, tiesiog  ramiai ir natūraliai, neironizuodami pasakykite: „Atsiprašau, nežinojau, kad čia jūsų vieta“ ir išvažiuokite. Neverta skatinti neigiamų emocijų ir visiškai beprasmio konflikto.

Galiu papasakoti realų pavyzdį. Kartą mokymuose toks kovų menų meistras papasakojo, kaip bare jį užpuolė gauja piktų vyrukų. Mokymų dalyviai pradėjo smalsauti, kaip jis pasielgė. Kiek buvo nusivylimo, kai meistras atsakė: „Pabėgau“. Visi teiravosi, kodėl? Juk panorėjęs galėjo keliais smūgiais visus išguldyti. Tada meistras atsakė: „Taip galėjau, bet jei būčiau neapskaičiavęs smūgio ir rimtai kurį nors sužeidęs… Kam to reikia? Man nebūtina įrodyti jiems, kad esu stipresnis. Juk aš ir taip žinau.“ Tai išties puikus pavyzdys, kas yra sąmoninga kapituliacija. Ir dar svarbu: sąmoningai kapituliavus mumyse neturėti likti jokių neigiamų emocijų ar prisiminimų, turime visiškai „paleisti“, pamiršti įvykį, atleisti mus užpuolusiam ir galbūt įžeidusiam žmogui. Jei to nebus, kaupsime savyje neigiamą energiją, kol galiausiai vieną dieną patys tapsime tais, kurie išsilieja ant kitų, dažniausiai ant artimųjų. Jei jaučiame, kad sąmoningai kapituliavus liks slegiančių emocijų ar prisiminimų, geriau tada taikyti žodinės savigynos metodus.

Kaip veikia žodinės savigynos metodai

Jūsų dėmesiui – komunikavimo treneris pateikia kelis konkrečius pavyzdžius.

Žodinės savigynos metodai yra trumpi pasakymai, kurių tikslas – sustabdyti puolimą, sugriauti puolimo scenarijų ir pereiti iš destruktyvaus bendravimo į konstruktyvų.

Pavyzdžiui: darbe kolega ar vadovas, siekdamas jus valdyti, padaryti paklusniu, kaltina sakydamas: „Tu sužlugdei projektą!“ (nors iš tikrųjų problemos atsirado ne dėl jūsų kaltės). Jūs ramiai, dalykiškai atsakote: „Kokiais faktais remiatės darydami tokias išvadas?“

Arba situacija šeimoje: pervargusi žmona sako vyrui: „Tau rūpi tik darbas, aš tau nieko nereiškiu!“ Vyras švelniai, su susirūpinimu atsako: „Tu iš tikrųjų taip manai ar pastaruoju metu nuolat sergantys mūsų vaikai tave stipriai išvargino?“. Žinoma, jei žmonos kaltinimas objektyvus (vyras pastaruoju metu iš tikrųjų daug dirba ir neskiria dėmesio šeimai), jam būtų geriausia pripažinti tiesą, atsiprašyti ir pasistengti ištaisyti padėtį. Bet jei žmonos puolimo tikslas buvo „neekologiškai“ išlieti neigiamas emocijas, šis metodas puikiausiai tinka. Šiuo atveju, beje, tiktų ir sąmoninga kapituliacija: be jokių žodžių tiesiog prieiti ir švelniai apkabinti žmoną.

Norėčiau dar akcentuoti, kad taikant žodinės savigynos metodus labai svarbi kūno kalba: laikysena, akių kontaktas, kalbėjimo greitis, intonacijos ir kt. Netinkama kūno kalba žodinės savigynos metodą gali lengvai paversti kontrpuolimu.

Visi straipsniai

Registracijos-paklausimų forma