„Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia“ – moko mus Biblija. Lobis, kurį kaupsite savyje, investuodami į savo įgūdžius, kompetencijas, sugebėjimus, asmenybės brandą, niekada nebus pavogtas. Jo nepaveiks ekonominės ir politinės krizės, infliacija ar kiti žmonės.

Investuodami į save tikrai niekada neprašausite, tačiau verta rimtai pagalvoti, kokius srities įgūdžius norėtumėte patobulinti. Pavyzdžiui, dalis žmonių bando išminties ieškoti įvairiose knygose. Žinoma, kad skaitydami galime sužinoti daugybę naujų dalykų, tai neišsenkantis lobynas. Tačiau dažnai net nežinome, ką konkrečiai vertėtų pastudijuoti. O ir paieškoms ne visi gebame rasti laiko. Kitas dalykas – knygos duoda žinių, bet neformuoja įgūdžių. Dėl to dažniausiai greitai pamirštame tai ką perskaitėme arba neišdrįstame savarankiškai pradėti praktikoje taikyti knygose perskaitytų dalykų.

Dar vienas būdas – mokytis užsienio kalbų. Niekas nesiginčys, kad išmokti naują kalbą yra naudinga. Kita vertus, naujos kalbos studijoms taip pat reikia pastangų, laiko, o žinių nenaudojant praktikoje jas galima itin greitai pamiršti. Taigi, ką vertėtų rinktis, nuo ko pradėti?

Tam, kad apsispręstumėte, kokių įgūdžių jums reikia labiausiai, gali padėti paprasti klausimai, kokia investicija duos greičiausią grąžą, kokių įgūdžių šiandien jums prireikia dažniausiai? Žinomi verslininkai ir investuotojai, tokie kaip Robert Kiyosaki, Warren Buffett, Steve Jobs pažymi, kad viena iš svarbiausių jų gyvenimo investicijų, po kurios prasidėjo didžiausi pokyčiai, buvo viešojo kalbėjimo įgūdžių tobulinimas.

Verslininkai pastebi, kad gebėjimas efektyviai komunikuoti, aiškiai dėstyti mintis bei daryti įtaką bendraujant yra vieni iš svarbiausių įgūdžių, kurių jie nori ir tikisi iš savo darbuotojų. Apskritai, šios žinios yra ne tik patrauklios darbo rinkoje, bet ir pritaikomos kasdieninėse gyvenimo situacijose: susitikimuose, derybose, formuojant ir deleguojant užduotis, siekiant karjeros tikslų, pokalbiuose dėl darbo, vedant mokymus, sakant progines kalbas, ginant diplominį darbą.

Šią investiciją Jūs galite padaryti jau dabar užsiregistravę į viešojo kalbėjimo ir įtaigaus bendravimo mokymus. Skirtingai nei knygos, mokymai ne vien tik suteikia vertingas žinias. Mokymų metu yra atliekami pratimai, kurie formuoja naujus įgūdžius. Taip pat yra gaunamams grįžtamasis ryšys: baigus mokymus žinosite, ką darote gerai bei ką ir kokiu būdu Jums dar reikia patobulinti.

The post Kur investuoti šiais laikais? appeared first on Investuok į save.

Viešas kalbėjimas susideda iš dviejų, viena kitą papildančių, dalių: kalbos turinio bei kūno kalbos. Visiems akivaizdu, kad kalbos turinys turi būti įdomus ir aktualus klausytojams. Tai reiškia, jei nesate tinkamai pasiruošęs, geriau apskritai nekalbėkite prieš auditoriją. Tinkamas pasiruošimas yra ne tik tikslus kalbos plano ir jos turinio atkūrimas, bet ir jos pateikimas. Kitaip tariant gebėjimas suvaldyti savo kūno kalbą. Pernelyg didelis kalbos turinio sureikšminimas kūno kalbos sąskaita yra itin dažnai pasikartojanti mažiau patyrusių pranešėjų klaida. Galite būti puikus savo srities specialistas, paruošti nepriekaištingą pranešimą, tačiau jei kalbėsite monotoniškai, jei nepalaikysite gyvo kontakto su auditorija, jūsų kalba gali nekelti pasitikėjimo ir užtikrintumo. Tuo tarpu dažniausiai būtent iš kūno kalbos klausytojai  sprendžia, ar patikėti tuo, ką sako pranešėjas. Tai taip pat nulemia, ar klausytojai bus įstraukę ir įsimins visa tai, ką sakote.

Štai keli patarimai, kaip suvaldyti kūno kalbą:

• Naudokite platų intonacijų spektrą, darykite reikšmines pauzes – tada balsas neskambės monotiniškai.

Kaip treniruoti: skaitykite vaikams! Tuo pačiu sustiprinsite ryšį su vaikais bei įskiepisyte jiems meilę knygoms.

• Turėkite laisvas rankas ir gestikuliuokite. Tai ne tik padės Jums pritraukti ir išlaikyti klausytojų dėmesį, pabrėžti esminius prezentacijos dalykus, bet ir labiau suvaldyti jaudulį bei išvengti parazitinių judėsiu, tokių kaip „pirštų masažas“.

Kaip treniruoti: kalbėkite stovėdami prieš vedrodį ir parinkite tinkamus gestus, akcentuokite svarbiausius kalbos dalykus. Įpraskite bendrauti, kaip tai daro ispanai arba italai – kalbėdami su kitais įdarbinkite ne tik liežuvį, bet ir rankas. Kitiems garantuotai patiks! O jei drovitės tai daryti bendraujant, gestikuliuokite „itališkai“ kalbėdami telefonu, kai pašnekovas Jūsų

• Nuolat palaikykite akių kontaktą su auditorija.

Kaip treniruoti: pasiruoškite kalbą, gerai įsiminkite svarbiausius dalykus. Sąmoningai palaikykite akių kontaktą su klausytojais, o ne su konspektu ar skaidrėmis.

Šiuos ir daugybė kitų vertingų kūno kalbos valdymo pratimų bei žinių išmoksite praktiniuose Viešojo kalbėjimo mokymuose „Neverbalinė komunikacija“.

The post Kad auditorija jus išgirstų appeared first on Investuok į save.

„Kad ne migdytų, o žadintų snūduriuojančius, oratoriui pačiam reikia turėti fizinės ir psichinės energijos. Tokie kalbėtojai dėl asmenybės patrauklumo, gyvybingumo ir aukščiausio lygio oratorystės geba įtikinti didžiausias klausytojų mases“,– apie retorikos mokslą ir oratoriaus asmenybę pasakoja profesorė,. mokslų daktarė Regina Koženiauskienė.

Kokia informacija bus įdomi jūsų auditorijai?

MB „Investuok į save“ viešo kalbėjimo treneris Valdemar Chmielevski teigia, kad tinkamai pasiruošti viešam kalbėjimui neužtenka pagalbinių priemonių ir plano sudarymo. Norint įkvėpti auditoriją reikia turėti tikslą – ko mes siekiame šia kalba, kas turi pasikeisti klausytojų mąstyme? Tikslą padės formuluoti auditorijos identifikavimas – kas bus mūsų klausytojas – studentai, investuotojai ar verslininkai. Svarbus ir auditorijos lūkesčių identifikavimas. Kalbos sėkmės galimybę padidins išankstinis klausytojų stereotipų ir kritikos apmąstymas. Žinant visus šiuos aspektus gana paprasta paruošti tinkamą, auditorijai įdomų turinį.
R. Koženiauskienė teigia, kad efektyvi komunikacija turi prasidėti nuo atsakymų į tris klausimus: KAS reikia (konkrečia tema), KIEK reikia (branginti klausytojų laiką, nekalbėti tuščiai, turiningai išnaudoti kiekvieną skirtą minutę), KAIP reikia ( etiškai, įtikinamai) pasakyti.

Pašnekovė monografijoje „Retorika. Iškalbos stilistika“, akcentuodama norminės kalbos laikymosi ir logiško minties turinio būtinybę, mini ir gestus, mimiką, veido išraišką, laikyseną. Vilniaus universitete dirbanti profesorė teigia, kad idealaus oratoriaus taisyklė – kuo saikingiau, tuo geriau. Jeigu oratorius savo mintis geba įvilkti į tinkamą „žodžių drabužį“, tada gestai, galima sakyti, nepastebimi. Ir atvirkščiai, jeigu kalbėtojui pritrūksta žodžių, jis pradeda chaotiškai gestikuliuoti, rankomis ore „piešti“ neaiškias figūras.

„Oratorius – ne aktorius, jis tiesiog privalo būti savimi, reikšti savo nuomonę, savo požiūrį. Juk jo tikslas ne pačiam pasirodyti, ne sužavėti auditoriją išradingomis metaforomis, balso grožiu, dikcijos puikumu ar išvaizda, apranga bei tobulais gestais, o paveikiai išdėstyti aiškų, suprantamą kalbos turinį ir pasiekti galutinį tikslą – įtikinti klausytojus tuo, ką norėjo pasakyti“, – pabrėžia R. Koženiauskienė.

V. Chmielevski teigia, kad efektyvi kalba prasideda nuo tinkamo jaudulio ir kūno kalbos valdymo, tad yra naudojama daug technikų. Viena iš tokių – adrenalino suvaldymas, prieš kalbą atliekant fizinius pratimus. Kalbos metu nestovėti vietoje, o minimaliai judėti. Pašnekovas akcentuoja, kad svarbiausia pakeisti požiūrį, laukiant ne klausytojų vertinimo, o vizijos, kad kalba bus kažko pasiekta.

Pagalbinės priemonės blaško ar padeda?

Pašnekovas pasakoja, kad dažnai vizualinės priemonės laikomos „garbės reikalu“ seminarų ar konferencijų metu.
Tad pranešėjai mėgsta du kraštutinumus – arba visiškai nenaudoti pagalbinių priemonių, arba naudoti visą seminaro laiką. Kartais pranešėjai pasiruošia vizualines priemones tam, kad nepamirštų patys, ką po ko sakyti.
Tačiau pagalbinių priemonių tikslas yra padaryti efektyvesnę prezentaciją ir turėti didesnius svertus klausytojams įtikinti. Paprastai pateiktyse rodomi grafikai, iliustracijos, lentelės.
Tad pašnekovas siūlo vizualines priemones naudoti tais kalbos momentais, kada pranešėjo kalba, gestai, kūno kalba, jo reakcija į auditoriją neperteiks pilnos pranešimo temos.

Kaip susidoroti su nerimu?

Net ir garsiausi lektoriai ir pranešėjai pripažįsta jaučiantys jaudulį prieš viešą kalbėjimą. Kai kurie tai vadina „scenos baime“, „oratorine karštlige“, kiti – įmantriais fenomeno terminais.

„Jaudintis nėra yda, o visiškai normalu. Jeigu oratorius jaučia atsakomybę už savo mintis ir gerbia klausytojus, jis jaučia kūrybinį jaudulį – ir tai geras ženklas, nes tada jį užplūsta energija, neleidžianti būti nuobodžiam. Klysta per daug savimi pasitikintis kalbėtojas, manantis, kad jį visada lydės sėkmė“, – pabrėžia R. Koženiauskienė.
V.Chmielevski teigia, kad kūno kalbos ir jaudulio valdymo galima išmokti tik per praktiką. Tai yra įgūdžių treniravimas, panašiai kaip šokis, važinėjimas dviračiu ar automobilio vairavimas. Lektorius rekomenduoja visiems, norintiems būti charizmatiškais pranešėjais, pasinaudoti kiekviena proga atsistoti prieš grupę žmonių ir pasakyti bent trumpą kalbą: pasisakykite mokykloje tėvų susirinkimo metu, pasisiūlykite viešai pasveikinti kolegą gimtadienio proga, nuvažiuokite pasveikinti verslo partnerį, sakykite tostus. Visa tai padės Jums kaupti viešojo kalbėjimo patirtį bei jaustis vis labiau užtikrintam. Taip pat R. Koženiauskienė pabrėžia, kad norint būti geru oratoriumi reikia išmanyti retorikos mokslo taisykles, tačiau dar labiau reikai nemažos praktikos. Juk be praktikos teorija negyva. Kiekvienam atskiram atvejui taisyklių nesurašysi.

„Įgijęs patirties kalbėtojas nebegalvoja apie išmoktas taisykles, jis pradeda atsirinkti, kas kur dera, jausti, ko reikia klausytojams, ką jie mąsto, iš jų reakcijos supranta, ką ir kokiais žodžiais, kokio garsumo balsu, kokiu tempu, kokiu tonu kalbėti. Patyrusio oratoriaus gestai natūraliai palydi žodžius ir neatkreipia dėmesio. Svarbiausia, oratorius turi būti savikritiškas, nuoširdžiai galvoti apie kalbamo dalyko turinį ir prasmę, apie tikslą, kurį nori pasiekti, ir niekada nepamiršti apie galimus kalbos padarinius klausytojams“,– pataria VU profesorė.

Šaltinis: VerslasNaujai.lt, 2015-09-04, http://verslasnaujai.lt/pagrindiniai-oratorystes-principai-padesiantys-pasiruosti-viesajai-kalbai/1516

The post Pagrindiniai oratorystės principai, padėsiantys pasiruošti viešajai kalbai appeared first on Investuok į save.

Kalbos apie žmogaus vertybes, siekį padėti kitiems negalima sakyti nuobodžiai, naudojant pragmatiškus argumentus.Tačiau vien tikėti savo argumentais nepakanka, reikia nepamiršti ir oratorystės technikos: nusistatyti kalbos tikslus, išsiaiškinti klausytojų lūkesčius, sudaryti tinkamą kalbos struktūrą, efektyviai panaudoti vaizdines priemones, visa tai sustiprinti įtaigia kūno kalba.„Jei asmuo turi gerą idėją, ja tiki visa širdimi ir trokšta įgyvendinti, bet nemoka jos tinkamai pateikti, kiti idėjos nesupras ir nepriims. Ir atvirkščiai, jei efektyvaus komunikavimo metodų išmokta, bet kalbama iš pareigos ar tik siekiant užsidirbti, kalba klausytojų nesudomins“, – sako Valdemaras Chmielevskis, viešojo kalbėjimo treneris. Jis yra neformalios mokymo įstaigos Maskvos retorikos ir oratoriaus meistriškumo universiteto treneris licenciatas.

Būti pasakotoju

Viešo kalbėjimo subtilumų galima išmokti, tačiau mokytis yra daugiau nei domėtis teorija ar apie ją išklausyti paskaitą. Tai kaip automobilį vairuoti – iš pradžių reikia teorinių žinių, bet negalima išmokti vairuoti be praktinių užsiėmimų. Tad viešojo kalbėjimo įgūdžiams lavinti reikia pastangų ir užsispyrimo, plėsti savo galimybes.
„Viešojo kalbėjimo įgūdžius galima lavinti kasdien bendraujant: gestikuliuojant, naudojant platų intonacijų spektrą, kalbant jausmingai, darant reikšmingas pauzes, tinkamai valdant akių kontaktą“, – aiškina p. Chmielevskis.
Kiekvienu atveju pranešėjas tikslą pasiekia skirtingu būdu. Tačiau Lėda Turai-Petrauskienė, mokymų trenerė, teigia, kad žmonių protus ir širdis labiau veikia istorijos nei faktų rinkiniai ar ilgi monologai, sudėtingos teorijos.
„Geros kalbos pavyzdys yra Steve’o Jobso kalba 2005 m. Stanfordo universiteto absolventams. Jis papasakojo tris istorijas: apie savo studentavimo laikotarpį, asmeninius išbandymus ir apie prasmingą gyvenimą. Jis kalbėjo kaip buvęs studentas, kad užmegztų geresnį ryšį su jais ir padrąsintų siekti jiems svarbių tikslų. Jis nedėstė teorijų, nepamokslavo, tiesiog nuoširdžiai pasidalijo išgyvenimais, kurie studentams sukėlė ir ašarų, ir įkvėpė“, – aiškina p. Turai-Petrauskienė.

„Rimti“ lietuviai
Ponas Chmielevskis atkreipia dėmesį, kad viešoms Lietuvos politikų ir verslininkų kalboms trūksta jausmingumo. Be to, pernelyg sureikšminamas pranešimo turinys, o kūno kalba dažnai pamirštama.
„Geras, tinkamai parengtas turinys yra savaime privalomas kriterijus kiekvienam kalbėtojui. Tačiau be to, klausytojus dar reikia įkvėpti, paskatinti. Tad vieša kalba klausytojus turi įtikinti. Bet norint sujaudinti kitą, pirma reikia tam tikrą emocinę būseną pasiekti pačiam“, – kalba pašnekovas.
Kita dažnai pastebima visuotinė nepatyrusių kalbėtojų klaida – nesuformuluoti kalbos uždaviniai. Neaišku, kokių ilgalaikių tikslų kalbėtojas siekia.
„Jei oratorius neturi konkretaus kalbos tikslo, pagrindiniu uždaviniu tampa tiesiog pati kalba. Tuomet ji virsta tik užduoties atlikimu“, – komentuoja p. Chmielevskis.
Be to, neretai pranešėjai Lietuvoje neužmezga ryšio su savo auditorija. Jiems svarbiau pasisakyti patiems, tačiau į klausytojų reakciją neatsižvelgiama. Dažnai pranešėjas demonstruoja savo pranašumą tam tikru klausimu ir priverčia klausytojus jaustis neišmanėliais.
„Lietuvoje politikų kalbose vyrauja kritika, kaltinimai arba atvirkščiai – dideli pažadai, demagogija. Ir verslininkams, ir politikams kalbant trūksta nuoširdumo. Ne mažiau svarbu paminėti ir kalbos kultūros klaidas. Viešą kalbą sakantys žmonės negali daryti nei gramatinių, nei kalbos vartosenos arba kirčiavimo klaidų“, – atkreipia dėmesį p. Turai-Petrauskienė.

Geros kalbos receptas

Klausimai sau
– kokia proga kalbėsiu?
– kas bus mano auditorija?
– koks bus mano socialinis vaidmuo?
– ką noriu pasiekti savo kalba?Nuo atsakymų į klausimus priklausys kalbos būdas, turinys ir pagrindinė žinia, kuri turi padaryti įtaką auditorijai. Svarbu, kad pranešėjas atkreiptų dėmesį, jog dėl asmeninių klausytojų ypatybių (požiūrio, vertybių, gyvenimo patirties, nacionalinės ir šeimos kultūros ir kt.) siunčiamo pranešimo reikšmė gali nesutapti su išgirsto ir interpretuojamo pranešimo reikšme. Tad neužtenka pagalvoti tik apie tai, ką norima pasakyti, bet svarbu bandyti įsivaizduoti, kaip kiti gali interpretuoti kalbą, ir kai tik įmanoma, reikėtų ją patikslinti, iliustruoti pavyzdžiais, vaizdo arba garso medžiaga.

Geros kalbos kriterijai
– aiški ir paprasta kalbos struktūra
– aiškus, įdomus ir aktualus kalbos turinys
– vienprasmiškas pranešimas
– pasiektas poveikis.Geros kalbos struktūra yra paprasta, sakiniai nėra per ilgi, kad klausytojai galėtų sekti kalbos turinį bei logiką. Vartojama kalba turi būti pritaikyta auditorijai, bet turi atitikti kalbos kultūros reikalavimus. Pavyzdžiui, jeigu akademikas neatsižvelgs į auditoriją ir vartos tik sau suprantamus mokslo terminus, klausytojai negalės išlaikyti dėmesio, nes nesupras, apie ką jis kalba. Kalba bus įdomi auditorijai, jei atitiks jų poreikius ir suteiks jiems atsakymų, žinių, aktualią pridėtinę vertę.

Blogos kalbos požymiai
– monotonija
– per greitas ar lėtas kalbėjimas
– akių kontakto nebuvimas
– dviveidiškumas
– padriki sakiniai
– suvaržyta kūno kalba
– perdėtas jaudulys
– nepakankamas pasirengimas
– netinkamas vaizdinių priemonių naudojimas.

Šaltinis: Verslo žinios, 2013-03-03, http://vz.lt/archive/article/2013/3/3/ovaciju-sulaukia-tikintieji-tuo-ka-kalba

The post Ovacijų sulaukia tikintieji tuo, ką kalba appeared first on Investuok į save.