Oratoriui nepakanka gerai pasiruošti, būti išsilavinusiam, jis turi gebėti tinkamai bendrauti su auditorija, gerai orientuotis daugelyje gyvenimo sričių, pažinti kasdienį visuomenės gyvenimą. Tik intelektualus, energingas, neabejingas kalbamam dalykui, gebantis įsijausti į kito žmogaus būseną oratorius, patraukia ir išjudina auditoriją.
„Kad ne migdytų, o žadintų snūduriuojančius, oratoriui pačiam reikia turėti fizinės ir psichinės energijos. Tokie kalbėtojai dėl asmenybės patrauklumo, gyvybingumo ir aukščiausio lygio oratorystės geba įtikinti didžiausias klausytojų mases“,– apie retorikos mokslą ir oratoriaus asmenybę pasakoja profesorė,. mokslų daktarė Regina Koženiauskienė.
Kokia informacija bus įdomi jūsų auditorijai?
MB „Investuok į save“ viešo kalbėjimo treneris Valdemar Chmielevski teigia, kad tinkamai pasiruošti viešam kalbėjimui neužtenka pagalbinių priemonių ir plano sudarymo. Norint įkvėpti auditoriją reikia turėti tikslą – ko mes siekiame šia kalba, kas turi pasikeisti klausytojų mąstyme? Tikslą padės formuluoti auditorijos identifikavimas – kas bus mūsų klausytojas – studentai, investuotojai ar verslininkai. Svarbus ir auditorijos lūkesčių identifikavimas. Kalbos sėkmės galimybę padidins išankstinis klausytojų stereotipų ir kritikos apmąstymas. Žinant visus šiuos aspektus gana paprasta paruošti tinkamą, auditorijai įdomų turinį.
R. Koženiauskienė teigia, kad efektyvi komunikacija turi prasidėti nuo atsakymų į tris klausimus: KAS reikia (konkrečia tema), KIEK reikia (branginti klausytojų laiką, nekalbėti tuščiai, turiningai išnaudoti kiekvieną skirtą minutę), KAIP reikia ( etiškai, įtikinamai) pasakyti.
Pašnekovė monografijoje „Retorika. Iškalbos stilistika“, akcentuodama norminės kalbos laikymosi ir logiško minties turinio būtinybę, mini ir gestus, mimiką, veido išraišką, laikyseną. Vilniaus universitete dirbanti profesorė teigia, kad idealaus oratoriaus taisyklė – kuo saikingiau, tuo geriau. Jeigu oratorius savo mintis geba įvilkti į tinkamą „žodžių drabužį“, tada gestai, galima sakyti, nepastebimi. Ir atvirkščiai, jeigu kalbėtojui pritrūksta žodžių, jis pradeda chaotiškai gestikuliuoti, rankomis ore „piešti“ neaiškias figūras.
„Oratorius – ne aktorius, jis tiesiog privalo būti savimi, reikšti savo nuomonę, savo požiūrį. Juk jo tikslas ne pačiam pasirodyti, ne sužavėti auditoriją išradingomis metaforomis, balso grožiu, dikcijos puikumu ar išvaizda, apranga bei tobulais gestais, o paveikiai išdėstyti aiškų, suprantamą kalbos turinį ir pasiekti galutinį tikslą – įtikinti klausytojus tuo, ką norėjo pasakyti“, – pabrėžia R. Koženiauskienė.
V. Chmielevski teigia, kad efektyvi kalba prasideda nuo tinkamo jaudulio ir kūno kalbos valdymo, tad yra naudojama daug technikų. Viena iš tokių – adrenalino suvaldymas, prieš kalbą atliekant fizinius pratimus. Kalbos metu nestovėti vietoje, o minimaliai judėti. Pašnekovas akcentuoja, kad svarbiausia pakeisti požiūrį, laukiant ne klausytojų vertinimo, o vizijos, kad kalba bus kažko pasiekta.
Pagalbinės priemonės blaško ar padeda?
Pašnekovas pasakoja, kad dažnai vizualinės priemonės laikomos „garbės reikalu“ seminarų ar konferencijų metu.
Tad pranešėjai mėgsta du kraštutinumus – arba visiškai nenaudoti pagalbinių priemonių, arba naudoti visą seminaro laiką. Kartais pranešėjai pasiruošia vizualines priemones tam, kad nepamirštų patys, ką po ko sakyti.
Tačiau pagalbinių priemonių tikslas yra padaryti efektyvesnę prezentaciją ir turėti didesnius svertus klausytojams įtikinti. Paprastai pateiktyse rodomi grafikai, iliustracijos, lentelės.
Tad pašnekovas siūlo vizualines priemones naudoti tais kalbos momentais, kada pranešėjo kalba, gestai, kūno kalba, jo reakcija į auditoriją neperteiks pilnos pranešimo temos.
Kaip susidoroti su nerimu?
Net ir garsiausi lektoriai ir pranešėjai pripažįsta jaučiantys jaudulį prieš viešą kalbėjimą. Kai kurie tai vadina „scenos baime“, „oratorine karštlige“, kiti – įmantriais fenomeno terminais.
„Jaudintis nėra yda, o visiškai normalu. Jeigu oratorius jaučia atsakomybę už savo mintis ir gerbia klausytojus, jis jaučia kūrybinį jaudulį – ir tai geras ženklas, nes tada jį užplūsta energija, neleidžianti būti nuobodžiam. Klysta per daug savimi pasitikintis kalbėtojas, manantis, kad jį visada lydės sėkmė“, – pabrėžia R. Koženiauskienė.
V.Chmielevski teigia, kad kūno kalbos ir jaudulio valdymo galima išmokti tik per praktiką. Tai yra įgūdžių treniravimas, panašiai kaip šokis, važinėjimas dviračiu ar automobilio vairavimas. Lektorius rekomenduoja visiems, norintiems būti charizmatiškais pranešėjais, pasinaudoti kiekviena proga atsistoti prieš grupę žmonių ir pasakyti bent trumpą kalbą: pasisakykite mokykloje tėvų susirinkimo metu, pasisiūlykite viešai pasveikinti kolegą gimtadienio proga, nuvažiuokite pasveikinti verslo partnerį, sakykite tostus. Visa tai padės Jums kaupti viešojo kalbėjimo patirtį bei jaustis vis labiau užtikrintam. Taip pat R. Koženiauskienė pabrėžia, kad norint būti geru oratoriumi reikia išmanyti retorikos mokslo taisykles, tačiau dar labiau reikai nemažos praktikos. Juk be praktikos teorija negyva. Kiekvienam atskiram atvejui taisyklių nesurašysi.
„Įgijęs patirties kalbėtojas nebegalvoja apie išmoktas taisykles, jis pradeda atsirinkti, kas kur dera, jausti, ko reikia klausytojams, ką jie mąsto, iš jų reakcijos supranta, ką ir kokiais žodžiais, kokio garsumo balsu, kokiu tempu, kokiu tonu kalbėti. Patyrusio oratoriaus gestai natūraliai palydi žodžius ir neatkreipia dėmesio. Svarbiausia, oratorius turi būti savikritiškas, nuoširdžiai galvoti apie kalbamo dalyko turinį ir prasmę, apie tikslą, kurį nori pasiekti, ir niekada nepamiršti apie galimus kalbos padarinius klausytojams“,– pataria VU profesorė.
Šaltinis: VerslasNaujai.lt, 2015-09-04, http://verslasnaujai.lt/pagrindiniai-oratorystes-principai-padesiantys-pasiruosti-viesajai-kalbai/1516